We have a special love for castles. Today I want to write about the main castle, after which the city Lourmarin was named.
Lourmarin Castle is a castle that has survived to this day, albeit slightly modified under the influence of time. It is restored and working and can be visited. This is exactly why we went to the small town of Lourmarin to see the medieval castle with our own eyes.
Our first surprise is that the castle stands on a hill, just as the city nearby is located on a neighboring hill, which is still closer to the plain, and not to those mountains on which we are used to seeing cities.
This is what the castle looks like from the road.
The castle of Lourmarin has a bad reputation among local residents and until the last days they disliked it very much and believed that it was cursed. Since there is a legend about the curse of the owner of this castle. But what is most surprising is that the castle did not really stay in the same hands for long and passed from one owner to another, often due to the deaths of the latter.
Many times the castle fell into disrepair, but there were always people who fell in love with it, bought it, restored it, and completed construction. But, in fact, they did not live in it, for various reasons. But I’ll tell you about everything in order.
The first settlements in this place date back to the Neolithic, but the first fortress and castle along with the village appeared here in the 12th century. But in 1348, misfortune happened - a plague epidemic came to these parts and many residents died, and those who remained alive left their homes. So the castle, fortress and town were completely deserted. Nothing remains of the first castle.
And only after 100 years did life return to this place. Thanks to Fulk d'Agoult III, who bought these lands in ruins. He built a new castle on the site of the old fortress. Because he falls in love with these lands. He resettles his peasants from the Italian Piedmont and the Alps to these lands. And not paying attention to the fact that all his peasants were of a different faith, they adhered to the Protestant faith with an emphasis on one key figure of the faith, Pierre Waldo. They were called Valdesians; they are one of the oldest Protestant Churches. The master was completely calm about the religion of his subjects, and for this they praised their master. And a lot of families moved to the new town.
The castle was built in a fairly short time in the Renaissance style. This is the only castle in France of this style. All because the builders had Italian roots. The owner built three main floors of the castle in the Renaissance style with galleries and arches. Afterward, another wing will be added to the castle in the revival style and the castle will actually be divided into two parts - old and new.
The new owner of the castle had no official heirs and was single. Although they say that he built this castle as a gift to his mistress, who was the widow of a noble man, Maria Sor. But he never officially married her. And he left his castle with lands to the illegitimate son of Maria Sor and him, to whom he gave his surname Vincent Fulk.
But the young heir was never able to enjoy his possessions. Since his father's nephew secretly steals the inheritance in 1492 after the death of his uncle and, by right of official ownership, takes the castle for himself. From this moment on, it is believed that the castle was cursed by its owner.
Although historians differ on this matter, some historians claim that this is exactly how it happened, others claim that the castle was inherited by a nephew in a will. The only thing that is known for certain is that the uncle trusted his nephew very much and when he gathered an army under the command of his nephew, he entrusted him to serve in it with his only heir, his illegitimate son.
As the new illegal or legal owner of the castle Raymond V Agoult does not live long and dies under mysterious circumstances. The castle passes into the hands of his two sisters.
And the older sister decided that Lourmarin is ideal for her main residence and did expensive work in the castle to improve its appearance. At this point, the reconstruction of the old castle stops, after which only restoration work will be carried out.
And 40 years later, after the construction work of the older sister, the new owner of the castle is rebuilding the castle and building a new wing, which is called a "new castle" for her son, the king's daughter. Madame Blanche de Lévy-Ventadour also built a garden and a park near the castle, which can be admired even today.
April 18, 1545, a black day in memory of the village that flourished all this time and had its faith. Since the Catholic Church has recognized this faith as heretics, the city of Aix-en-Provence is set on fire by order of Lourmarin, and its inhabitants are simply slaughtered. More than 3,000 corpses per day. Although many managed to escape and return to their old cities or new countries.
But the city’s troubles did not end there; in 1720, the second plague epidemic occurred. The city was closed off to all outsiders. There were many casualties, but locals did not leave their homes.
By this time, the castle, which was replaced by one owner after another, fell into decay over time. And during the revolution they even wanted to destroy it, since it represented “wealth and luxury,” but the new mayor of the city recaptured the castle, setting up a city hospital there.
This saved the castle, but the hospital did not stay there long. In 1811, it was bought by a new owner, who almost immediately took over. But things didn’t work out for the new owner of the castle. He went bankrupt and was put in prison and then sent to Poland. And he left the castle in a very poor condition. Over time, the local residents stole everything that could be stolen.
Then there was a period when the castle was rented out room by room, and new tenants installed new doors and windows, regardless of historical significance. And then the castle was completely empty again, and it stood there without windows or doors.
And perhaps the history of the castle would have ended there if, in 1920, Robert Laurent-Vibert had not bought the castle and spent 4 years on its complete identical restoration. He not only restored the castle, but also renovated the interior in the Provençal style, purchasing antique furniture that matched the castle.
This room is a library. More than 2,800 old books are collected here. All these books were collected by Robert Laurent-Viber, the last owner of the castle. Who was a collector and traveled a lot and collected a huge collection. By the way, these books can be used by students of certain faculties after an official request.
In the rooms, there are photographs of the castle and all the personalities associated with it.
Performance hall. Since Robert Laurent-Vibert was very fond of creativity, he bought the castle with the sole purpose of creating a house of culture where artists, musicians, and writers would come. By the way, Albert Camus came to this city at the invitation of a patron of the arts. And he fell in love with the city, bought a farm here and moved here to live. On the way away from this city, he crashed his car, and here he is buried.
The last owner of the castle, Robert Laurent-Vibert, who breathed new life into the castle, did not live long and died in 1925, five years after he bought the castle. By his will, the castle was given to the Aix en Provence Academy of Sciences. There a foundation was opened and named in his honor to deal with the castle and its maintenance. And also, according to the obligatory conditions of the will, concerts and exhibitions should be held in the castle, which is still happening today.
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love, @madeirane
Photos are taken by me.
© 2024
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version).
Mes ypač mėgstame pilis. Šiandien noriu parašyti apie pagrindinę pilį, kurios vardu pavadintas Lourmarin miestas.
Lourmarin pilis - tai pilis, išlikusi iki šių dienų, nors ir šiek tiek pakitusi dėl laiko poveikio. Ji yra restauruota ir veikianti, ją galima aplankyti. Būtent dėl to ir nuvykome į nedidelį Lourmarin miestelį, kad savo akimis pamatytume viduramžių pilį.
Pirmiausia nustebome, kad pilis stovi ant kalvos, kaip ir netoliese esantis miestas, įsikūręs ant gretimos kalvos, kuri vis dėlto yra arčiau lygumos, o ne tų kalnų, ant kurių esame įpratę matyti miestus.
Štai kaip pilis atrodo nuo kelio.
Lourmarin pilis turi blogą reputaciją tarp vietos gyventojų, iki paskutinių dienų jie jos labai nemėgo ir tikėjo, kad ji prakeikta. Mat egzistuoja legenda apie šios pilies savininko prakeiksmą. Tačiau labiausiai stebina tai, kad pilis iš tiesų neilgai išbuvo tose pačiose rankose ir ėjo iš rankų į rankas, dažnai dėl pastarųjų mirties.
Ne kartą pilis griuvo, tačiau visada atsirasdavo žmonių, kurie ją įsimylėdavo, nusipirkdavo, restauruodavo ir baigdavo statyti. Tačiau iš tiesų dėl įvairių priežasčių jie joje negyveno. Bet papasakosiu apie viską iš eilės.
Pirmosios gyvenvietės šioje vietoje atsirado dar neolite, tačiau pirmoji tvirtovė ir pilis kartu su kaimu čia atsirado XII a., kuriuos, beje, pastatė BO giminė. Tačiau 1348 m. įvyko nelaimė. Į šias apylinkes atėjo maro epidemija, daug gyventojų mirė, o tie, kurie liko gyvi, paliko savo namus. Taigi pilis, tvirtovė ir miestelis buvo visiškai apleisti. Iš pirmosios pilies neliko nieko.
Ir tik po 100 metų į šią vietą sugrįžo gyvenimas. Ačiū Fulk d'Agoult III, kuris nupirko šias griuvėsiais virtusias žemes. Jis senosios tvirtovės vietoje pastatė naują pilį. Nes jis įsimylėjo šias žemes. Į šias žemes jis perkelia savo valstiečius iš Italijos Pjemonto ir Alpių. Ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad visi jo valstiečiai buvo kito tikėjimo, jie laikėsi protestantų tikėjimo, akcentuodami vieną svarbiausią šio tikėjimo figūrą - Pjerą Valdą. Jie buvo vadinami valdeziečiais; tai viena seniausių protestantų bažnyčių. Šeimininkas visiškai ramiai žiūrėjo į savo pavaldinių religiją, ir už tai jie gyrė savo šeimininką. Ir daug šeimų persikėlė į naująjį miestą.
Pilis buvo pastatyta per gana trumpą laiką renesanso stiliumi. Tai vienintelė tokio stiliaus pilis Prancūzijoje. Viskas dėl to, kad statytojai turėjo itališkų šaknų. Savininkas pastatė tris pagrindinius pilies aukštus renesanso stiliumi su galerijomis ir arkomis. Vėliau prie pilies bus prijungtas dar vienas renesanso stiliaus sparnas ir pilis faktiškai bus padalinta į dvi dalis - senąją ir naująją.
Naujasis pilies savininkas neturėjo oficialių paveldėtojų ir buvo nevedęs. Nors sakoma, kad šią pilį jis pastatė kaip dovaną savo šeimininkei, kuri buvo kilmingo vyro našlė Marija Sor. Tačiau jis niekada oficialiai su ja nesusituokė. O savo pilį su žemėmis paliko nesantuokiniam Marijos Sor ir jo sūnui, kuriam davė Vincento Fulko pavardę.
Tačiau jaunasis įpėdinis niekada negalėjo džiaugtis savo valdomis. Mat po dėdės mirties 1492 m. tėvo sūnėnas slapta paveldėjimą pavogė ir, oficialiai įgijęs nuosavybės teisę, pilį pasiėmė sau. Nuo šio momento manoma, kad pilį prakeikė jos savininkas.
Nors istorikų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria: vieni istorikai teigia, kad būtent taip ir nutiko, kiti tvirtina, kad pilį testamentu paveldėjo sūnėnas. Žinoma tik tiek, kad dėdė labai pasitikėjo savo sūnėnu ir, surinkęs sūnėnui pavaldžią kariuomenę, patikėjo jam tarnauti joje kartu su savo vieninteliu įpėdiniu - nesantuokiniu sūnumi.
Naujasis neteisėtas ar teisėtas pilies savininkas Raymond V D'Agoult ilgai negyvena ir miršta paslaptingomis aplinkybėmis. Pilis pereina į dviejų jo seserų rankas.
Vyresnioji sesuo nusprendžia, kad Lourmarin idealiai tinka jos pagrindinei rezidencijai, ir atlieka brangius darbus pilyje, kad pagerintų jos išvaizdą. Šiuo metu senosios pilies rekonstrukcija nutrūksta, vėliau bus atliekami tik restauravimo darbai.
O po 40 metų, pasibaigus vyresniosios sesers statybos darbams, naujoji pilies savininkė atstato pilį ir pastato naują sparną, kuris vadinamas "naująja pilimi", skirtą jos sūnui, karaliaus dukrai. Ponia Blanša de Lévy-Vantadur prie pilies taip pat įrengė sodą ir parką, kuriais galima grožėtis ir šiandien.
1545 m. balandžio 18 d. - juoda diena, skirta visą laiką klestėjusiam ir tikėjimą turėjusiam kaimui atminti. Kadangi Katalikų bažnyčia šį tikėjimą pripažino eretikais, Lurmarino įsakymu Aix-en-Provence miestas padegamas, o jo gyventojai tiesiog išžudomi. Per dieną - daugiau kaip 3000 lavonų. Nors daugeliui pavyko pabėgti ir grįžti į savo senuosius miestus ar naujas šalis.
Tačiau miesto bėdos tuo nesibaigė. 1720 m. kilo antroji maro epidemija. Miestas buvo uždarytas visiems pašaliečiams. Buvo daug aukų, tačiau vietiniai gyventojai nepaliko savo namų.
Iki to laiko pilis, kurią keitė vienas savininkas po kito, ilgainiui sunyko. O per revoliuciją ją net norėta sunaikinti, nes ji simbolizavo "turtus ir prabangą", tačiau naujasis miesto meras pilį susigrąžino ir joje įkūrė miesto ligoninę.
Tai išgelbėjo pilį, tačiau ligoninė joje išbuvo neilgai. 1811 m. ją nusipirko naujas savininkas, kuris beveik iš karto ją perėmė. Tačiau naujam pilies savininkui reikalai nesusiklostė. Jis bankrutavo ir buvo pasodintas į kalėjimą, o vėliau išsiųstas į Lenkiją. Jis paliko pilį labai prastos būklės. Laikui bėgant vietos gyventojai pavogė viską, ką tik buvo galima pavogti.
Paskui buvo laikotarpis, kai pilis buvo nuomojama patalpa po patalpos, o nauji nuomininkai įstatydavo naujas duris ir langus, nepaisydami istorinės reikšmės. Ir tada pilis vėl buvo visiškai tuščia, stovėjo be langų ir durų.
Ir galbūt tuo pilies istorija būtų pasibaigusi, jei 1920 m. pilies nebūtų nusipirkęs Robert Laurent-Vibert ir ketverius metus visiškai identiškai ją restauravęs. Jis ne tik restauravo pilį, bet ir atnaujino jos interjerą Provanso stiliumi, įsigydamas prie pilies derančius antikvarinius baldus.
Šiame kambaryje yra biblioteka. Čia sukaupta daugiau kaip 2800 senų knygų. Visas šias knygas surinko paskutinis pilies savininkas Robert Laurent-Vibert. Jis buvo kolekcininkas, daug keliavo ir surinko didžiulę kolekciją. Beje, šiomis knygomis gali naudotis tam tikrų fakultetų studentai, pateikę oficialų prašymą.
Kambariuose yra pilies ir visų su ja susijusių asmenybių nuotraukų.
Spektaklių salė. Kadangi Robert Laurent-Vibert labai mėgo kūrybą, jis nusipirko pilį turėdamas vienintelį tikslą - sukurti kultūros namus, į kuriuos atvyktų menininkai, muzikantai ir rašytojai. Beje, meno mecenato kvietimu į šį miestą atvyko Albert Camus. Jis įsimylėjo miestą, nusipirko čia ūkį ir persikėlė čia gyventi. Važiuodamas iš šio miesto, jis sudaužė savo automobilį, ir čia yra palaidotas.
Paskutinis pilies savininkas Robert Laurent-Vibert, įkvėpęs piliai naują gyvybę, gyveno neilgai ir mirė 1925 m., praėjus penkeriems metams po to, kai nusipirko pilį. Jo testamentu pilis buvo perduota Aix en Provence mokslų akademijai. Ten buvo įkurtas ir jo vardu pavadintas fondas, kuris rūpinosi pilimi ir jos priežiūra. Be to, pagal privalomas testamento sąlygas pilyje turėjo būti rengiami koncertai ir parodos, kas vyksta iki šiol.
What an interesting history that surrounds this castle, although it is somewhat cursed as almost all of its owners have had tragic endings.
It is a very beautiful place.
Beautiful photographs, lots of light. They give me good vibes. The history of the place is very interesting. I really enjoy posts like these because they allow me to know, to travel through what I read, what I see. Thank you very much for sharing.